 |
 |
|
|
|
|
|
||
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
|
 |
 |
|
Man sakydavo: "Norėdamas bendrauti su užsieniečiais, mokykis užsienio kalbų mokykloje". Bet pastebėjau, kad 90% suaugusiųjų negali išreikšti savo minčių taip, kaip jie nori, ta užsienio kalba, kurią jie pasirinko mokykloje. Man sakydavo: "Mokėdamas anglų kalbą, būsi suprastas bet kurioje pasaulio vietoje". Bet vienam Ispanijos kaime pamačiau, kaip susidūrė du automobiliai: prancūzo ir švedo. Vairuotojai negalėjo susikalbėti nei tarpusavyje, nei su policija. Mažam Tailando miestelyje pamačiau vieną turistą, beviltiškai besistengiantį apibūdinti savo ligos simptomus vietiniam gydytojui. Ilgą laiką dirbau JTO (Jungtinių tautų organizacijoje) ir PSO (Pasaulio sveikatos organizacijoje) visuose penkiuose žemynuose ir keliose salose ir galiu patvirtinti, kad ir Gvatemaloje, ir Bulgarijoje, ir Konge, ir Japonijoje, ir daugelyje kitų šalių anglų kalba praktiškai neįmanoma susikalbėti už didelių viešbučių, prekybos centrų ir oro uostų ribų. Man sakydavo: "Vertimo dėka netgi pačių tolimiausių tautų kultūros vertybės dabar pasiekiamos kiekvienam". Tačiau kai palyginau vertimą su originalu, radau tiek praleistų sakinių, tiek aplaidumo, tiek mažai pagarbos autoriaus stiliui, kad įsitikinau itališko posakio teisingumu: vertimas yra apgaulė. Man sakydavo, kad Vakarų šalys nori padėti besivystančioms šalims, gerbdamos vietinę kultūrą. Tačiau mačiau, kad nėra jokios pagarbos kitoms kalboms. Vakarų šalys primeta savo kalbas nuo pat pradžios, manydamos, kad tai yra savaime suprantamas dalykas, nes jos siūlo geresnes sąlygas žmonių bendravimui. Pamačiau, kad kultūrinis spaudimas, susijęs su anglų ir prancūzų kalbų naudojimu, keičia žmonių mentalitetą ir griauna senąsias kultūras, ignoruodamas jų vertybes. Taip pat mačiau nesuskaičiuojamą galybę problemų, atsiradusių mokant vietinius žmones, nes Vakarų specialistai nemoka vietinių kalbų, o vadovėliai tomis kalbomis tiesiog neegzistuoja. Man sakydavo: "Išsilavinimas visų visuomenės sluoksnių vaikams garantuoja vienodas galimybes". O aš mačiau, kaip turtingos šeimos, ypatingai besivystančiose šalyse, siunčia savo atžalas į Angliją ir JAV mokytis anglų kalbos. Tuo tarpu daugybė kitų žmonių yra sukaustyti savo kalbos grandinėmis, spaudžiami įvairių rūšių propagandos, neturintys jokios perspektyvos, tik niūrią ateitį ir dėl savo kalbos laikomi ekonomiškai ir socialiai atsilikusiais. Man sakydavo: "Esperanto idėja gėdingai žlugo". Tačiau mačiau, kad viename Europos kalnų kaime vietinių gyventojų vaikai laisvai kalbėjo su turistais iš Japonijos jau po šešių mėnesių šios kalbos mokymosi. Man sakydavo: "Esperanto kalbai trūksta žmogiškumo". Aš mokiausi šią kalbą, skaičiau poeziją ir klausiau dainų. Esperanto kalba savo slaptas mintis man patikėdavo brazilai, kiniečiai, iraniečiai, lenkai ir netgi vienas jaunuolis iš Uzbekistano. Ir štai aš - buvęs profesionalus vertėjas - turiu sąžiningai prisipažinti, kad šie pokalbiai buvo patys spontaniškiausi ir nuodugniausi, kuriuos aš kada nors turėjau užsienio kalba. Man sakydavo: "Esperanto yra bevertė, nes neturi jokios kultūros". Tačiau kai sutikdavau esperanto kalbos vartotojus iš Rytų Europos, Azijos ir Lotynų Amerikos, pastebėdavau, kad beveik visi jie labiau išsilavinę kultūros atžvilgiu negu kiti to paties socialinio lygio žmonės. Ir kai dalyvavau tarptautiniuose debatuose šia kalba, mane stebino aukštas žmonių intelekto lygis. Savaime aišku, bandžiau visa tai paaiškinti aplinkiniams. Aš jiems sakydavau: "Paklausykite! Pažiūrėkite! Štai kai kas neįprasto: kalba, kuri tikrai išsprendžia visas bendravimo problemas tarp pasaulio tautų. Mačiau, kaip vengras ir korėjietis diskutavo apie politiką ir filosofiją šia kalba, nors buvo praėję tik du metai, kai jie ją išmoko. Tai neįmanoma jokia kita kalba. Taip pat mačiau tą, tą ir aną..." Tačiau jie man atsakė: "Tai nėra rimta. Be to, ši kalba dirbtina." Negaliu suprasti. Kai vyro ar moters jausmai, subtiliausi jų minčių niuansai išreiškiami tiesiai iš lūpų į ausį kalba, kuri gimė iš viso, kas yra geriausia tarptautiniame bendravime, jie man sako: "Tai dirbtina!" Bet ką aš mačiau, keliaudamas po pasaulį? Mačiau, kaip keliautojai mėgino pasidalinti savo idėjomis ir patyrimais su vietiniais gyventojais, tačiau nusivylę pasiduodavo. Daug kartų stebėdavau, kaip žmonės mėgino bendrauti gestų pagalba, bet labai dažnai tai baigdavosi dideliais nesusipratimais. Mačiau, kaip žmonės troško informacijos, bet kalbos barjeras neleido jiems perskaityti to, ką jie norėjo. Mačiau daugybę žmonių, kurie po 6–7 metų kalbos mokymosi, suklupdavo kiekviename žingsnyje, negalėdami rasti tinkamo žodžio, siaubingai tardavo žodžius, stengėsi išreikšti save, bet dažnai pamesdavo pokalbio mintį. Pastebėjau, kad kalbų nelygybė ir netgi diskriminacija klesti visame pasaulyje. Mačiau, kaip diplomatai ir specialistai kalbėdavo per mikrofonus ir ausinėmis klausydavosi balso, visai kito nei tikrojo jų pašnekovo. Ir tai vadinama "natūraliu bendravimu"? Iš širdies ar smegenų į lūpas ar ausį, tai, žinoma, yra dirbtina, bet iš mikrofono į ausines verčiant, tai natūralu! Nejaugi problemų sprendimo menas, atsižvelgiant į intelektinius ir emocinius aspektus, daugiau nepriklauso žmogaus prigimčiai? Man sakydavo daug ką, bet aš mačiau visai ką kita. Taigi esu išmuštas iš vėžių šioje visuomenėje, kuri tvirtina, kad kiekvienas turi bendravimo teisę. Ir negaliu suprasti, ar mane tyčia apgaudinėja, ar aš išprotėjau. |